Bežiūrėdamas traukinio bilietų ir tarpinio sustojimo prisiminiau gal prieš 8 metus girdėtą kvietimą apsilankyti Jūrėje. Manau, šios dienos vakariniam sustojimui tai bus puiki vieta. Įlendu į google maps pasižiūrėti kaip ten kas ten yra ir pamatau stačiakampį apsuptą miškų. Įdomu.
Traukiniui sustojus išlipu. Palengva pėdinu gatvele kol akys užkliūva už skelbimų lentos „Birželio 17 d. Jūrės miestelio šventė“.
Ir pataikyk tu man taip, pats sau ištariau nusišypsojęs. Bet dar laiko yra, pėdinu aš palengva gatvelėmis, žvelgiu į sodybas ir labai keistas man atrodo išsidėstymas – toks tvarkingas. Berods trys išilginės gatvelės ir gal kokios penkios skersinės. Ar nebus šis miestelis labai jaunas?
Girdžiu vis stiprėjančią muziką – štai aš šalia šventės vietos, vis dar vyksta sportinės varžybos tad aš kol kas žingsniuoju toliau. Nueinu iki krašto, tada kita gatvele atgal. Štai senasis mokyklos pastatas, dabar – girininkija. Štai čia seniau buvo paštas…
Paštas! Tiksliai, juk aš turiu išsiųsti laišką. Gerai, kad pamačiau, užrašau adresą, užklijuoju voką ir įmetu į dėžutę.
Toliau einu atgal iki centrinės aikštės. Jaunimas mušinėja kamuolį. Nors mano apranga, marškiniai ir džinsai, nelabai tinka, bet prisijungiu ir aš. Saulė kaitina tikrai stipriai, po gerų penkiolikos minučių marškiniai peršlapę o kakta prakaitas tiesiog srūva. Po pusvalanduko prasideda apdovanojimai ir koncertas.
Ten užstrigo du dalykai: pirmasis- kiekvienoje šventėje atsiras pagėręs komentatorius su pasisakymais „plojam“, „atsistojam“ ir panašiai.ir antrasis – mažieji žmogeliukai – išminčių lobynai, labai įsiminė trijų – keturių metų berniuko frazė „jei šypsosi – vadinasi meluoja“.
Ir iš tikro, nuojauta apie jauną miestelio amžių nemelavo, bendruomenės atstovas sveikinimo kalboje pasakė, kad vos prieš keleta metų jam sukako šimtas metų.
Kai tuo tarpu maniškiam sodžiui jau seniai virš penkių šimtų…
